NEPALAS
HIMALAJŲ KVIETIMAS
Tikiu, kad piligriminė Kelionė į Nepalą prasidėjo jau pavasarį, kai buvau tylos stovykloje su budistų vienuolėmis. Ten, viename kambaryje, gyvenau su Giedre ir Jurgita (moterys, kurios subūrė piligrimus vykti į Nepalą) ir toje tyloje gimė draugystė. Kai netikėtai iš Giedrės gavau dovanų japa malą iš vienos Nepalo šventyklos. 📿Tik ją paėmusi į rankas mintyse išgirdau mantrą Om Mani Padme Hum. Vienuolynas, iš kurio buvo mano rankose esanti japa mala, yra persismelkęs šia mantra. Vieną rytą medituodama su dovanota mala 📿 pajutau, kad esu budistinėje šventykloje, vaizdinys buvo toks stiprus ir aiškus. Praėjus keliems mėnesiams vaizdinys tapo realybe. Medituodama jau Nepale tarp vienuolių prisiminiau išjaustą vaizdinį. Kai ateina laikas, tam tikros pasaulio vietos tiesiog pasikviečia.
Kelionės išvakarėse visą dieną vaikščiojau su ašaromis akyse, dėkingumo jausmas lydėjo valgant skaniausius močiutės vegetariškus balandėlius, o stebint artimųjų nuoširdų rūpestį, iki smulkmenų domintis artėjančiu mano nuotykiu – širdis dar stipriau daužėsi. Viena, anksti ryte išvyksiu į tolimiausią lygšiol buvusią savo kelionę. Pirmi kartai oro uostuose, 24 valandų kelionė ir nežinia persipinanti su didžiuliu džiaugsmu, svajonės išsipildymu – pamatyti Himalajus.
Kelionės rytas. Beveik bemiegė naktis, žinote tą jausmą, kai prieš kelionę sunku užmigti? Ankstyvas rytmetis, 5:44 val ir jau kartu su Arnu stovime prie autobuso, kuriame prasidės piligriminė kelionė. Apsikabiname su ašaromis akyse žvelgdami vienas į kitą.
BIRŽAI – VILNIUS. Pradėjus važiuoti pajuntu kaip siela ima džiūgauti, jos sudėliotas planas vyksta kuo puikiausiai. Vos išvykus, pajuntu palengvėjimą. Miesto triukšme būna sunkiau girdėti tikrąją SAVE. Vienuma ir tyla - mano mokytojos. Šioje tyloje ir kyla mana kūryba - pajuntu.
JAUDULYS PRIEŠ KELIONĘ
Sustojame Panevėžyje, išlipu, o grįžusi atsisėdu šalia moters, nes visos vietos jau užimtos. Apsižvalgau, o ji azijietė, su mažyčiu rankinuku ant kurio nupieštas Buda. Atsitiktinumų tikrai nebūna, pamanau, juk vykstu į Budos gimtinę, ir štai jau Panevėžyje mane pasitinka simboliai.
Sėdžiu Vilniaus oro uoste ir dėkoju, atrodo, kad atslūgsta visi prisirišimai prie kasdienių darbų. Tiesiog pasiduodu ir pasitikiu nauja patirtimi. Prisimenu frazę apie tai, kad jei žmonės nebijotų patirčių - vien šis dalykas pakeistų pasaulį.
Skrydis. Pamatau pro lėktuvo langą Himalajus. Didinga akimirka, vėl kaupiasi ašaros akyse ir dėkoju Dievui, kad mane čia atsiuntė. Buvo sunku patikėti, kad matau Himalajus savomis akimis. Ir tuo pačiu tokie jie man savi. Prieš akis perbėga mistinės istorijos iš Swami Rama knygos Gyvenimas su Himalajų mokytojais ir visai čia pat suskamba garsiakalbiai: “Ladies and gentleman, welcome to Kathmandu” !
SVAJONĖS IŠSIPILDYMAS
PILIGRIMŲ KELIAIS
PASHUPATINATH
Kalva, ant kurios stebėjome gyvenimą šventoje vietoje
Jau beveik leidžiantis saulei, atvykome į Pashupatinath vietovę. Tai viena švenčiausių Šivos šventyklų pasaulyje, į kurios vidų patekti gali tik tikri hinduistai. Mes šventas apeigas stebėjome ant kalvos, iš kitos Bagmati upės kranto. Ant šios upės kranto yra atliekama kremacija, artimieji apiplauna upės vandeniu mirusiųjų kūnus, o ugnis ir vanduo pasiima juos. Ant kalno stebint gyvenimo vyksmą, viskas rodėsi taip natūralu, organiška, tikra. Mirtis čia nepaslėpta, o neatsiejama gyvenimo - gamtos dalis. Degantys kūnai, prekeiviai, besimeldžiantys žmonės, šventi ritualai, sadhu ir bezdžionės - visa kuria nepamirštamą tikrojo gyvenimo pojūtį. Nuo ore tvyrančios dvasinės energijos, atrodė, kad kūnas pakils keletą centrimetrų nuo žemės, o aplankantys suvokimai, tolimesnio kelio pamatymai ir regis dar nepatirta tokio gylio ramybė - įsuko į ryšį su Visata.
Kremacijos ceremonija ant Bagmati upės kranto
Bagmati upė
Ryškus momentas įvyko aplankius Muktinath šventyklą, kurioje dega amžinoji ugnis, matoma net fizinėmis akimis. Ši vieta apjungia visas stichijas: šventojo vandens čiurlenimas, rusenanti ugnis, grynas Himalajų kalnų oras, Žemės energija ir visur tvyrantis dvasingumas. Išėjus iš šventyklos, išgirdau krikščionių giesmes giedančius piligrimus, erdvė vibravo dvasine energija ir gilia meile tam, kas yra daugiau už mus. Tuo metu netikėtai pamačiau smilkalų dėžutę, kuri mėtėsi tiesiai po kojomis, pavadinimu Mohini (Mohini vardą gavau jogos mokytojų kursų metu). Visa mane persmelkė stiprus pajautimas, kad viskas vyksta tobula tvarka ir metu. Taikos ir ramybės momentas Himalajų kalnuose tapo aiškumo blyksniu nušvietusių kelią. Visata su mumis kalba simboliais. Kai esame pakankamai tylūs, galime juos išgirsti ir pajausti. Ir tik mes patys galime atrasti juose paslėptus atsakymus.
PATIRTYS
Sadhu, su kuriais dalinomės savo pusryčiais
Sadhu. Apie jį - istorija auksčiau
Įžvalgos ant kalno, kartu su Giedre
SUSITIKIMAS SU HIMALAJŲ IŠMINČIUMI
Kai mažyčiu lėktuvu nusileidome Mustango regione, išgirdome istoriją apie ant kalno gyvenantį sadhu, kuris prižiūri šventyklą, šalia kurios gyvena. Mūsų gidas atsiskyrėlio nebuvo sutikęs 7 metus, tad visi pradėjome svajoti jį pamatyti. Regis, visą naktį ruošiausi šiam susitikimui, o dar lygšiol nepatirtas aklimatizacijos jausmas, neleido ilgai užmigti. Išaušo rytas, pradėjome ruoštis žygiui aukštumose. Pusryčių beveik nepaliečiau, tad jais pasidalinau su sutiktais sadhu. Sadhu - yra atsiskyrėliai išminčiai, klajojantys po kalnus, atsisakę visko jie pasirenka dvasingumą. Paaukojus maisto - gavau palaiminimą su ilga ritualine lazda. Širdis vien nuo dalijimosi maistu - užsipildė meile. Kylome aukštyn, vis dar jutau galvos skausmą, o viduje vis kildavo daugybė įžvalgų, būnant Muktinath jėgos vietose. Galiausiai pasiekėme šventyklą, kurioje saugomas didžiulis Višnu akmuo - šaligramas (shaligram) - šventas fosilizuotas amonitas, kuris randamas Mustango regione Gandakio upėje. Prie šventyklos sutikome Sadhu, kurį ir svajojome išvysti, jo mokymų periimti atvyksta grupės iš įvarių pasaulio šalių. Pats Sadhu, mūsų paklaustas, nevadino savęs mokytoju, o gili išmintis ryškiai spindėjo jo akyse. Atsiskyrėlis anglų kalba su mumis dalinosi, kad visi kasdieniai darbai gali būti meditacija, kalbėjo kokia svarbi tarnystė, nuolankumas, rūpinimąsis artimaisiais, o paklaustas: kokia gyvenimo prasmė? Atsakė: "būti laimingu ir tuo dalintis su kitais". Jis vaišino mus arbata, sausainiais, regis buvo viską pasiruošęs, lyg būtų mūsų laukęs, prisėdau ant akmens, gerdama arbatą, ir išgirdau jo klausimą: "Ar grupėje yra jogos mokytojų?". Pakėliau ranką, o jis mane pasikvietė šalia sąvęs, atrodo, kad tuomet gavau lyg dar vieną palaiminimą eiti jogos keliu, o jam duotas pažadas - lygšiol gyvena širdyje.
KELIONĖ Į UOLĄ
10 valandų keliavome džipais, vingiuotais kalnų keliais, bekelėmis ir stačiais kalvų skardžiais. Jau vykstant į šias vietas viduje prasidėjo gilūs procesai, stiprios vietos dar prieš įsileisdamos lankytojus, pradeda transformacijos procesus.Dardėjome per jaukius kaimukus, kuriuose gatvėmis laisvai vaikšto karvės ir avys, o žmonių šypsenos primena apie tautos gilias dvasines tradicijas.
Galiausiai atvykome į kalvą su tūkstančiu vėjyje plazdenančių mantrų velevėlių.
Keliavome slėniu žemyn į Naga uola - tai ypatinga vieta, kurioje meditavo Phadmasanhava ir jo mylimoji Mandarava. Leidomės į akliną tamsą lydimi vienuolio. Patirtis prilygo jausmui - atsiduoti visiškai nežinomybei. Uolos plyšiai buvo tokie siauri, kad regis trukdė net gylesnis kvėpavimas. Lendant į Naga Uolą, mus lydėjęs vienuolis patarė tapti gyvatėmis
Po šio patarimo viduje kažkas persijungė ir ėmiau sliuogti lyg tikra gyvatė siaurais uolos plyšiais, virš galvos skraidant šikšnosparniams, jaučiant šiltą žemę, tapome viena su uola, kuri savyje slėpė dieviškas sąmonės paslaptis. Kas žino kokias dovanas ši uola mums tuomet įteikė. Bet siela visada prisimins šios mistiškos vietos švytėjimą su jausmu, kad žmogaus, einančio keliu į šviesą, galimybės beribės
Naga uola, į kurią leidomės lydimi vienuolio
Prie uolos besileidžianti saulė
Neapsakomas kiekis vėjyje plazdenančių maldos vėliavėlių
Įlipus į lėktuvą Kathmandu - Dubajus, susiradau savo vietą, kuri buvo prie praėjimo ir lango beveik nesimatė, o taip norėjau dar sykį iš paukščio skrydžio išvysti Himalajus, akimirką kilo susierzinimas, kad laiku nerezervavau sau vietos. Ir iškart išgirdau tylų sielos balsą, užsimerkiau ir visą kūną persmelkė jausmas, kad labai greitai čia vėl sugrįšiu. Taip įvyko mano ir Himalajų nebylus susitarimas. Viduje pasiliko pojūtis, kad piligriminei kelionei prasidėjus, ji trunka visą gyvenimą.
Ir tikrai labai greitai laukite tęsinio.
